Benamių gyvūnų problema Visagine, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, visada buvo labai opi. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę žmonės pradėjo išvykti iš miesto, ir vis daugiau naminių gyvūnų likdavo be namų. Kažkodėl šeimininkai manė, kad jei gyvūno neužmigdys, bet išmes jį į gatvę, keturkojį būtinai kas nors priglaus. Tiesa, jeigu daugelis šių šeimininkų būtų matę, kaip vargsta jų buvę augintiniai, greičiausiai nebūtų taip elgęsi. Dėl to mieste nuolat kildavo isterija, žmonės kreipdavosi į valdžios institucijas. Galima tik įsivaizduoti, kiek ašarų išliejo ir kiek vaistų suvartojo mūsų senukai ir vaikai.

Suveikė principas: „Jei ne aš, tai kas“

Miesto gyventojai nebegalėjo ramiai žiūrėti į vargšų keturkojų kančias. Taigi trys entuziastai – Aliona Liachovič, Jekaterina Kandyrina ir Emilis Mikelėnas – susibūrė ir nusprendė rasti išeitį. Savivaldybė pažadėjo prieglaudai skirti vietą, lėšų, darbuotojų. Bendromis jėgomis pavyko rasti dvi nedideles patalpas buvusios pasieniečių mokyklos teritorijoje atokiau nuo miesto, kad prieglauda netrukdytų gyventojams. Buvo gruodžio mėnuo, o patalpos visiškai neįrengtos. Surengus kelias talkas jos buvo išvalytos, įstatyti langai ir durys. Pirmieji trys mūsų šunys žiemojo po antklodėmis ir čiužiniais. Kiekvieną rytą prieš vykdami į darbą ir vakare, jį baigę, mūsų savanoriai atvažiuodavo šerti bei pavedžioti šunų, taip pat valydavo jų „kambarius“. Vežė netgi karšto ėdalo ir vandens buteliuose, kad gyvūnai galėtų nors kiek sušilti. Gyvūnų prieglauda po truputį plėtėsi. Buvo įrengti aptvarai šunims. Viena patalpa buvo pritaikyta katėms, taip pat įrengtas sargo kambarėlis. Vėliau buvo paruoštos atskiros karantino patalpos katėms ir šunims. Vietos buvo nedaug, bet dirbome su tuo, ką turėjome. Pradžioje planavome prieglaudoje laikyti 20 šunų ir 40 kačių, tačiau įnamių skaičius vis augo, nes benamių gyvūnų Visagino gatvėse buvo labai daug. Mums prireikė trijų metų, kad iš miesto gatvių surinktume beveik visus benamius šunis. Problema su katėmis vis dar išlieka, nes išspręsti jos tik mūsų prieglaudos jėgomis praktiškai neįmanoma.

Mūsų prieglaudą statė ir tebestato visas miestas

Žmonės ateina į talkas, dalyvauja akcijose, dovanoja ėdalą ir aukoja pinigus prieglaudos statybai bei veiklai. Kai prieglauda jau buvo praktiškai pastatyta, lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia – Visagino savivaldybė perduoda teritoriją „Smart Park“ statybai. Mūsų paprašė išsikelti kur nors kitur. Buvo be galo gaila palikti tai, kam daugybę metų skyrėme tiek daug meilės ir pastangų. Bet… gyventojų padedami radome apleistą kiaulidę, tinkamą naujai prieglaudai. Galėjome pasidžiaugti nors tuo, kad ši vieta buvo daug geresnė už ankstesniąją.

Mums vėl teko pradėti nuo nulio

Pirmą kartą į naująją vietą atvykome 2016 m. liepos mėn. Buvo baisu, viskas sulaužyta, nešvaru, prišiukšlinta, apaugę žole, pastatas be durų, vietoj langų – nedidelės angos. Per šešis mėnesius mums pavyko nuveikti tai, kas atrodė neįmanoma – išvalyti pastato vidų, išvežti šiukšles, mėšlą ir purvą, įstatyti nedidelius langus ir duris, įrengti du aptvarus šunims. Vasario mėnesį į naująją prieglaudą perkėlėme pirmuosius šunis. Tuo pačiu metu pradėjome įrenginėti patalpas katėms, o pavasarį perkėlėme ir visas kates. Visgi prieglaudą nuolat statome ir toliau, norėdami savo augintiniams sudaryti dar patogesnes sąlygas. Per dvejus metus kiaulidės teritorija buvo padalinta į kačių zoną, kurioje įrengta šildymo kietuoju kuru sistema, ir šunų zoną su aptvarais bei metalinėmis krosnelėmis. Šunims įrengti aptvarai: aštuoni patalpoje, septyni skirtingo dydžio – lauke, taip pat įsigyta dešimt gamyklinių viešbučių aptvarų, kuriuose beveik nuolat gyvena prieglaudos šunys, milžiniškas vasarinis aptvaras katėms, sujungtas su patalpoje įrengtu aptvaru. Taip pat buvo įrengtas ir apstatytas biuras, produktų ir įrankių sandėliai, vasaros virtuvė gyvūnams, žiemos virtuvė bei tualetas. Tačiau darbų nemažėja, nes vis dar yra labai daug gyvūnų, kuriems reikia mūsų pagalbos ir kuriuos turime kur nors įkurdinti.

Statyti ir įrengti prieglaudą padeda visas miestas

Kartais mums patiems sunku patikėti, kad visa tai padarėme nuo nulio ir minimaliomis priemonėmis. Didžiausia ne tik mūsų prieglaudos, bet ir visų kitų iš biudžeto finansuojamų prieglaudų problema ta, kad nuolat balansuojame ant uždarymo ribos, nes mūsų veiklai gali pritrūkti lėšų. Juk net ir be gyvūnų gydymo (o tai milžiniški pinigai) ir šėrimo, su prieglaudos priežiūra ir veiklos organizavimu susijusios išlaidos yra labai didelės. O mums tenka padengti dar ir statybų išlaidas – juk turime pirkti kiekvieną vinį. Bet… neprarandame optimizmo ir tikime, kad per 2–3 metus savo prieglaudą paversime tikra šunų ir kačių karalyste.

Bendradarbiaujame su Visagino mokyklomis

Taip pat bendradarbiaujame su mokymo centru, prieš Kalėdas rengiame gerumo pamokas, vaikai koncertuoja ir savanoriauja per mūsų akcijas. Geri mūsų draugai – Visagino kūrybos namai ir Statybininkų klubas. Esame užmezgę glaudžius daugiašalius ryšius su Visagino savivaldybe ir miesto vadovais. 2014 m. gruodžio mėn. surengėme didelį šventinį vakarą miesto gyventojams. Mūsų savanoriai dalyvauja įvairiuose miesto renginiuose. Šiuo metu regioninės asociacijos „Gyvūnų šansas“ filialą atidarėme ir Zarasuose. Gavome didžiulį puikų pastatą Kimbartiškių kaime, kuriame padedami Zarasų savivaldybės statysime „Katės namus“ – juose įsikurs katės iš Zarasų ir Visagino. O mūsų prieglaudoje Visagine ir toliau kursime „šunų karalystę“.

Turime daugybę planų

Ir esame įsitikinę, kad viskas, ką esame suplanavę, tikrai pavyks. nes mums rūpi, kaip gyvename mes, ką jaučia kiekvienas, gyvenantis šalia mūsų ir kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai bei anūkai. Stengiamės, kad pasaulis taptų geresnis ir švaresnis, o mus remia visi, kurie mums pritaria ir kurie nori visada likti ŽMONĖMIS. O tokių žmonių labai daug.